Periferinę nervų sistema sudaro 12 porų iš galvos
smegenų einančių galvinių nervų ir 31 pora iš stuburo smegenų einančių
nugarinių nervų. Visi šie nervai sieja centrinę nervų sistemą su receptoriais
ir efektoriais, išsidėsčiusiais periferijoje: judamajame aparate, vidaus
organuose, liaukose, akyse, odoje, klausos aparate ir kt. Periferinės nervų
sistemos funkcinei būklei ir jos pažeidimams tirti ir vertinti dažniausiai
taikomi klinikiniai metodai, pirmiausia specialioji apklausa, apžiūra ir
apčiuopa.
Vertinant galvos smegenų nervus, ypatingas
dėmesys skiriamas regėjimo, akies judinamojo, poliežuvinio, veidinio,
trišakio, klausos ir kt. nervų funkcijoms, nes jos sportuojant dažnai nukenčia
(boksuojantis ir pan.). Taikomi paprastieji klinikiniai metodai (apžiūra,
palpacija ir kt.), kuriais vertinamos tų nervų funkcijos. Centrinės ir
periferinės regos būklė, vyzdžių forma, dydis ir reakcija į šviesą, akomodacija
ir konvergencija, akių obuolio padėtis, jo judesiai kairėn, dešinėn, aukštyn,
žemyn apibūdina regėjimo ir akies judinamojo nervo funkcinę būklę. Veido
raumenyno (antakių kėlimas, kaktos raukimas, akių merkimas, skruostų pūtimas),
liežuvio (judrumas, gebėjimas tarti raides ir skiemenis), kramtomųjų raumenų
(kramtymas, apatinio žandikaulio judesiai) funkcijos apibūdina veidinio,
poliežuvinio ir trišakio nervų funkcinę būklę.
Tiriant galvinius nervus, daug dėmesio skiriama funkcijų
simetrijai. Galvos smegenų nervų
funkcijos sutrikimas rodo esant galvos smegenų traumų liekamųjų kitimų arba pačių galvos nervų
traumų, uždegimų.
Sportininkų refleksų būklė vertinama
nesąlyginių refleksų tyrimais. Dažniausiai tiriama viršutinių galūnių
dvigalvio ir trigalvio raumens sausgyslių refleksai, o kojų – kelio ir achilo
refleksai. Be sausgyslių refleksų tyrimo atliekama odos, pilvo bei pėdos
refleksų tyrimai brūkštelėjimais dirginant jų proprioreceptorius. Keturbalė
sistema leidžia stebėti refleksų būklės dinamiką. Refleksų nebuvimas gali
liudyti esant patologinių reflekso lanko pažeidimų. Kai kada sausgyslių
refleksai ūmai silpnėja arba netgi laikinai išnyksta po didelių fizinių krūvių
labai pervargus. Refleksai gali labai sustiprėti (hiperrefleksija) didėjant
bendram nervų sistemos dirglumui (neuroziniai sutrikimai) bei atsiradus
organinių pažeidimų (tirotoksikozė ir kt.). Jeigu sportininko nervų suistemos
funkcinė būklė gera, refleksai yra vidutinio stiprumo.
Periferinės nervų sistemos ligų ypač
daugėja didėjant sportininko amžiui, sportiniam stažui ir meistriškumui. Tris
kartus dažniau šiomis ligomis serga vyrai. Iš periferinės nervų sistemos ligų
tarp sportininkų labiausiai paplitusios neuropatijos, arba neuritai, ir
neuralgijos: radikulitas, sėdimojo nervo uždegimas (neuritas ir
neuralgija), tarpšonkaulinė neuralgija, trišakio nervo uždegimas (neuralgija),
veidinio nervo uždegimas (neuritas) ir kt.
Radikulitas, arba nugaros smegenų radikulopatija, -
tai patologinis procesas, dažniausiai pažeidžiantis juosmeninės kryžmens
srities nugarinių smegenų nervų šakneles (sudaro 10-20 proc. visų sportininkų
nervų sistemos ligų). Radikulitu dažniausiai susergama:
1) peršalus
(kenkia sėdėjimas ant drėgnos žemės, šlapi drabužiai, skersvėjai);
2) dėl
infekcijos, apsinuodijimo (po gripo, tonzilito, ėduonies);
3) fiziškai
persitempus;
4) dėl stuburo kitimų, atsirandančių ilgai ir
sunkiai treniruojantis.
Radikulito priežastis gali būti patogeninių veiksnių
kompleksas:
1)
irkluotojams - įprastinė kūno padėtis treniruotės metu (labai įtempiami
nervų kamienai), juosmens peršalimai vandenyje;
2) štangos
kilnotojams - ypač dideli statiniai krūviai ir lėtiniai infekcijos židiniai.
Pagrindiniai radikulito požymiai yra
juosmeninės kryžmens srities skausmai. Skausmas atsiranda staiga
treniruotės, varžybų metu arba peršalus ir stiprėja atliekant įvairius
judesius, fizinius krūvius, kosint, čiaudint. Liga progresuoja, kai skausmas
pereina į sėdmenis, kirkšnis, šlaunis. Sergančiam radikulitu būdinga antalginė
poza (mažėjanti juosmens judesių apimtis). Palpuojant nustatoma skersinių
stuburo slankstelių ataugų skausmingumas, juosmens ir ilgųjų nugaros raumenų
padidėjęs tonusas. Užsitęsus ligai (iki kelių savaičių) atsiranda raumenų
hipotonija, o retsykiais - net sėdimųjų bei kojų raumenų atrofija. Ligos
pradžioje pažeistoje pusėje sausgysliniai refleksai būna pagyvėję, o
sunkiai sergant - susilpnėja arba visiškai išnykę. Sergančiam radikulitu
būdinga tempimo simptomas: lenkdamas ištiestą koją per klubo sąnarį (Lasego
simptomas) ir lenkdamas galvą (Neri simptomas), ligonis juosmens
srityje, sėdmenyse, jaučia skausmą, pereinantį į koją.
Radikulitas labai dažnai tampa lėtinės formos su
recidyviniais paūmėjimais. Priežastys - sportininką gydo
nenusimanantys apie mediciną asmenys, lėtinės infekcijos židiniai, labai
dideli, net per dideli krūviai treniruotėse ir varžybose. Visa tai labiausiai
veikia juosmeninę kryžmens sritį bei visą judamąjį aparatą.
Be radikulito, sportininkai
neretai serga sėdimojo nervo uždegimu ~ neuritu ir skausmais - neuralgija,
arba ischiju ir ischialgija, kurių patogenezėje svarbų vaidmenį vaidina
tie patys veiksniai kaip radikulito. Sergant ischialgija būna pažeistos ne tik
juosmeninės kryžmens srities stuburo šaknelės, bet ir sėdimojo nervo kamienas,
sutrinka šio kamieno ir jo apvalkalėlių kraujotaka. Be to, iscliijo skausmas
iradiįuoja į užpakalinį šlaunies ir kelio paviršių, į išorinę pėdos pusę, o ischialgijos
ryškiausi požymiai yra stiprūs priepuoliniai, deginantys skausmai palei
nervą ir priverstinė kūno padėtis. Visais atvejais būna pažeistas jautrumas ir
jaučiamas skausmas palei sėdimąjį nervą.
Sergantis tarpšonkauline neuralgija sportininkas
skundžiasi skausmais viename arba keliuose tarpšonkauliuose palei
tarpšonkaulinius nervus. Skausmai gali būti nuolatiniai arba priepuoliniai,
jie itin sustiprėja atliekant fizinį krūvį, kosint, giliai kvėpuojant.
Palpuoįanl galima nustatyti hiperestczijos zonas ir aštrų skausmą
tarpšonkaulinių nervų išėjimo iš stuburo vietose. Ligą sukelia persirgtas
tonzilitas, gripas, neurovirusinė infekcija, peršalimai, stuburo patologija.
Trišakio nervo skausmai- neuralgija - pasireiškia
ryškiais priepuoliais, maudžiančiais, diegiančiais bei deginančiais skausmais
nervo įnervuojamose vienos arba keleto šakų zonose. Skausmai atsiranda
peršalus, persirgus tonzilitu, sinusitu, dėl dantų ėduonies. Dėl trišakio nervo
neuralgijos vyksta vegetaciniai ir trofiniai kitimai, atliekant kramtymo ir
mimikos raumenų judesius taip pat būna skausmai. Ant veido odos, kaklo, burnos
ertmės gleivinės galima aptikti 0,5 cm skersmens zonų, kurias lengvai palietus
sukeliamas skausmo priepuolis, o stipriai spaudžiant skausmas išnyksta.
Veido nervo uždegimas - neuritas - iš
pradžių pasireiškia skausmais ir parestezijomis veido srityje, kurią inervuoja
pažeistasis nervas. Ligai progresuojant vyksta kitimai mimikos raumenyse,
silpsta veido raumenų judesiai, arba prasideda veido raumenų parezė (paralyžius),
t. y. visiškas mimikos raumenų nejudrumas pažeistoje veido pusėje. Sportininkai
šia liga dažniausiai suserga ilgai treniruodamiesi šaltyje, ypač susirgę ūmine
infekcija arba dėl lėtinės infekcijos židinių.
Periferinės nervų sistemos ligas gydytojas gydo
medikamentais, fizioterapijos ir kitomis priemonėmis. Jei liga ūmi, skiriamas
griežtas lovos režimas, dalyvauti treniruotėse ir varžybose draudžiama, kol
sportininkas visiškai pasveiksta. Laiku nesuteikus pagalbos liga gali sunkėti
ir tapti lėtine.