PASIUTLIGĖ Rabies (lyssa, hydriphobia).
Klinika: inkubacinis periodas gali būti nuo
kelių dienų iki kelių metų.Pirmi klinikiniai požymiai paprastai pasirodo 20-90
dieną po užkrėtimo. Prodrominiu periodu (2-4 d. prieš ligą) skauda, patinsta ir
parausta įkandimo vieta, pablogėja bendra savijauta, subfebrili tº, ligonis
tampa irzlus, sutrinka miegas. Pasiutligė gali pasireikšti 3 skirtingomis
formomis: spastine, demencine ir paralyžine. Visos jos yra rimtos ir
neišvengiamai baigiasi ligonio mirtimi (100%). Tiktai
greita imunizacija po įkandimo gali sąlygoti pasveikimą.
1. Spastinė forma - ↑ jautrumas (hiperestezija). Bet koks dirginimas
sukelia neadekvačiai stiprią reakciją – spastinius raumenų susitraukimus,
tremorą ar konvulsijas. Vystosi aerofobija, hidrofobija. Veido cianozė, užkimęs
balsas, išsiplėtę vyzdžiai. Šviesi sąmonė keičiaisi su delyrine būsena. Regėjimo ir klausos haliucinacijos.
Vystosi stuporas arba soporas. Ligonis miršta po 3-5 d.
2.
Demencinė
forma – itin ryški hiperestezija ir labai sutrikusi sąmonė. Ligonis greitai išsenka ir prieš mirtį būna komos būsenoje.
3. Paralyžinė forma – vystosi
lėčiausiai (7-10 d.). Simptomai ne tokie ryškūs, ligonis gali mirti prieš
diagnozuojant pasiutligę. Liga gali prasidėti po trumpo traukulių priepuolio.
Sustiprėja seilėtekis ir traukuliai. Pasireiškia monoplegija ar paraplegija.
Dažniausiai mirštama staiga, be agonijos, dėl kvėpavimo centro paralyžiaus.
Diagnostika: kol žmogus gyvas – tik klinika ir
epidemiologinė anamnezė. Negrio kūnelių nustatymas histologiškai tiriant
nugaišusio gyvulio smegenis, mirusiojo smegenis, Amono ragą. Retrospektyvi
diagnostika – teigiamas biologinis mėginys (mirusiojo smegenų emulsijos
įšvirkščiama į triušio ar baltųjų pelių smegenis).
Diferencinė
diagnostika: 1.
Isterija. 2. Stabligė.
Gydymas: pati liga nebegydoma. Specialus
režimas – ligonis guldomas į atskirą užtemdytą palatą), P1 dieta,
jei gali valgyti. Vėliau – parenteralinis maitinimas. Žaizda t.b. nedelsiant
išvalyta – reikia sunaikinti virusą jo patekimo vietoje, neleisti jam
pasidauginti ir išplisti. Išvalius tepti dezinfekuojančiomis medžiagomis.
Specifinis gydymas – norint gauti pasyvų imunitetą, kol bus sukurtas
aktyvus, atliekama imunizacija žmogaus Ig (20 VV/kg) arba arklio Ig (40 VV/kg).
Rekomenduojama šias dozes paskirstyti aplink žaizdos vietą. Likusi vakcinos
dalis suleidžiama m. gluteus srityje.
Profilaktika: * Gydomoji profilaktika –
vakcinacija po užkrėtimo antirabiniais Ig sukelia pasyvų imunitetą; *
Preventyvinė profilaktika – vakcinacija gyvais ląstelių štamais, siekiant
sukelti aktyvų imunitetą. Galima 2 rūšių imunizacija:
1) pirminė
(preekspozicinė): rizikos gr. žmonėms (veterinarai, eiguliai) – D0
– D28, po 1 m. revakcinacija; toliau – kas 3 m.;
2) antrinė
(postekspozicinė): po įkandimo anksčiau nevakcinuotų žmonių – D0
– D3 – D7 – D14 – D30,
revakcinacija D90 nuo 1-os dozės. A) laukinis ir pagautas – aktyvi
vakcinacija ir pasyvi (žmogaus ar arklio Ig); B) laukinis ir nepagautas –
aktyvi vakcinacija būtinai, pasyvi pagal reikalą (kokia g.b. užsikrėtimo
rizika); C) naminis – stebėti žmogų, jei šuo nesusirgo, skiepijimą nutraukiam
(tuo atveju žmogui užteks 3 dozių D0 – D3 – D7).