› › Kineziterapijos metodikos (suspensinė, tempimo, sąnarių mobilizacijos)

Kineziterapijos metodikos (suspensinė, tempimo, sąnarių mobilizacijos)



Metodas – tai tikslo siekimo, veikimo būdas, veiklos tvarka, sąmoningai naudojama kokiam nors tikslui pasiekti.

Metodika – būdų, taisyklių visuma kokiam nors darbui gerai atlikti.

KT metodikos: 

  • -analitinė terapija, 
  • -sąnarių mobilizacija, 
  • -kvėpavimo sistemos terapija, 
  • -korekcinė terapija, 
  • -suspensinė terapija, 
  • -traukimo terapija (puliterapija), 
  • -KT vandenyje, 
  • -PNF metodika, 
  • -Bobath metodika, 
  • -automobilizacija, 
  • -Voito metodika, 
  • -Mc Kenzie metodika.
Suspensinė terapija. Ji yra 2 rūšių:
  • Vertikali fiksacija – virvės prikabinimo taškas yra virš judinamo segmento svorio centro. Kūno dalis gali judėti kaip švytuoklė. Paprastai judesys yra mažos amplitudės, todėl ši suspensijos rūšis yra pirmiausiai naudojama palaikymui. Paciento padėtis ant šono.
  • Ašinė fiksacija – virvės palaikančios kūno dalį pritvirtinimo taškas yra virš sąnario ašies. Kūno dalis judės plokščia plokštuma, lygegriačia grindims. Ši fiksacijos rūšis naud. atliekant max amplitudės judesius. Paciento padėtis ant pilvo ar nugaros.

<
Tempimo (ekscenzinė) terapija medicinoje suprantama, kaip gydymo metodas, kurio metu mechaniniu būdu pagal išilginę kūno ašį yra ilginamos kūno dalys, kapsulės – jungiamasis aparatas, nes dėl tam tikrų priežasčių jos prarado anatomines proporcijas, suartėjo arba pasislinko iš vietos.
Tempimo terapijos uždavinys – sumažinti arba pašalinti nervinių šaknelių, kraujo indų spaudimo reiškinius, skausmą, sutrikusią kraujo apytaką, audinių mitybą. Dažniausiai tempiamas stuburas.
Mechaniniai prietaisai arba aparatai – stalai – gali būti 2 rūšių:
  • Tempiantys kūną vertikalioje padėtyje (vertikalus tempimas);
  • Tempiantys kūną horizontalioje padėtyje (horizontalus tempimas).
Vertikalus tempimas turi pranašumą, kadangi kūno svoris veikia kaip tempimo jėga. Ligonis tempimo metu gali stovėti arba sėdėti ant paprastos ar spec. kėdės. Vertikalų tempimą stovimoje padėtyje galima atlikti tik vandenyje. Šiltas vanduo (37 – 38 laipsnių) veikia nuskausminančiai ir mažina spastiškumą. Jei yra stuburo kaklinės dalies pažeidimas – fiksuojama galva, jei kt. stuburo dalių pažeidimas – liemuo. Ant juosmens galima pritvirtinti svarmenis (30 – 50 kg). Vertikalus tempimas sėdimoje padėtyje atliekamas tik esant kaklinės stuburo dalies pažeidimams. Ligonis sodinamas ant kėdės ir galva fiksuojama Glisono kilpos pagalba ir turi būti palenkta pirmyn 20 – 30 laipsnių kampu arba tempimo jėgos kryptis turi atlikti šį kampą.
Horizontalus tempimas. Jo metu labai sunku dozuoti tempimo jėgą. Ligonis yra horizontalioje padėtyje ir trinties jėga labai didelė. Esant krūtininės ir juosmeninės stuburo dalies pažeidimams tempimas atliekamas naudojant spec. dubenį tvirtinančius diržus.

Tempimo terapijos metu dozavimą nulemia:
-tempimo jėgos dydis (priklauso nuo tempimo jėgos dydžio ir laiko). 
Kaklinės stuburo dalies tempimui rekomenduojamas tempimo jėgos dydis yra 1 – 15  kg, juosmeninės dalies nuo 20 iki 50 ir iki 90 kg. 
Pagal metodinius nurodymus, tempimo jėga turi būti pastoviai didinama tiek atskiros procedūros metu, tiek viso gydymo metu. Kuo intensyviau išreikštas pakenkimas, tuo tempimo jėga turi būti mažesnė. Tempimo jėga priklauso nuo plokštumos pasvirimo kampo ir ligonio svorio.
-procedūros trukmė. 
Įvairių autorių rekomenduojama procedūros laiko trukmė svyruoja nuo 1 – 2 iki 1 – 2 val. 

  • Kaklinės stuburo dalies tempimas paprastai atliekamas 1 – 2 – 10 min, 
  • juosmeninės 5 – 10 – 20. 
  • Tempimo laikas vis ilginamas. 
  • Jei tempimo jėga maža, tempimo laikas ilgesnis ir atv. Gydymo kursas ≈ 10 procedūrų.
Tempimas gali būti:

  • -atliekamas pastovus tempimas dienos metu; -trumpalaikis nuo kelių min iki 1 – 2 val.; 
  • -atliekamas pakaitomis, tempimai su vienodomis pauzėmis tarp jų (tempimo jėga pastovi); 
  • -laipsniškai progresuojantis tempimas, kai atliekami keli iš eilės tempimai, bet tempimo jėga pastoviai didinama.
Tempimas taikomas tik, kai žinoma tiksli diagnozė. Tempimo procedūros metu turi būti taikomos raum. atpalaidavimo ir nuskausmininančios priem. (medikamentai, šiluma). Tempiama vieta turi būti tarp fiksuotų proksimalinių ir distalinių kūno dalių. Tempimą reikia atlikti lėtai, atsargiai, laipsniškai didėjančia jėga, stebint ligonio būklę. Baigiant procedūrą tempimo jėgą lėtai ir laipsniškai neskubant nuimti fiksuojančius diržus. Po tempimo ligonis turi būti ramybėje 20 – 30 min, geriausia ant to paties stalo. Esant pastoviems nusiskundimams nutraukti procedūrą.

Indikacijos tempimo terapijai: pradinės spondiloartrito, spondiloartrozės formos, tarpslankstelinių diskų pasislinkimas, išvaržos, skoliozės, kifozės, hiperlordozės, Bechterevo liga, neuralgijos, neuritai susiję su spondiloartrozėmis.

Kontraindikacijos: 

  • infekcinės kilmės ar dėl persišaldymo kilę neuritai, 
  • tuberkuliozinis spondilitas, metastazės kauluose, 
  • lūžiai, 
  • išreikšta osteoporozė, 
  • tarpslankstelinių diskų išvaržos, kuriems reikalingas operacinis gydymas, 
  • hipertonija, 
  • širdies dekompensacija, 
  • nėštumas, 
  • sunkios neurozių būklės.
Raumenų tempimo pratimai: 

  • -atpalaiduoja nervinę įtampą; 
  • -parengia kūną veiklai; 
  • -gerina fizinį ir psichologinį darbingumą; 
  • -gerina lankstumą jud. koordinaciją; 
  • -didina jud. ampl.; 
  • -apsaugo nuo traumų; 
  • -padeda geriau pajusti, pažinti savo kūną; 
  • -aktyvina kraujotaką, didina baltymų sintezę; -gerina bendrą organizmo būklę.
Sąnarių mobilizacija – KT atliekami pasyvūs judesiai, įvertinant papildomus judesius ir gydant sąnario disfunkciją dėl skausmo ar judesio ribojimo.

  • Specifinis – gydant vieną sąnarį.
  • Nespecifinis – gydant daugiau nei vieną sąnarį.
  • Tiesioginis – išorinė jėga ant sąnario.
  • Netiosioginis – raum. aktyvinimo technikos.
  • Sąnario disfunkcija – nėra normalių sąn. judesių .
Atvira sąn. padėtis, kai sąn. paviršiai labiausiai nutolę vienas nuo kt., jie labai nekongruentiški (neatitinka). Šioje padėtyje atliekama judesių mobilizacija.

Uždara sąn. padėtis, kai sąn. pav. arčiausiai vienas kt., jie kongruentiškiausi. Tokioje pad. sąn. stabiliausias. Mobilizacija negalima.

Mobilizacijos metodai:
  • Osciliacinis (svyravimas);
  • Nepertraukiamas.
Mobilizacijos principai:

  • -pacientas turi būti max atsipalaidavęs;
  • -pac. turi būti saugus;
  • -pradėti nuo poilsio padėties (atviros sąn. padėties) arba artimiausios šiai padėčiai padėties;
  • -stabilizuoti vieną sąn. dalį (su ranka, diržu). Tai būtina.
  • -dirbant KT rankos turi būti kaip galima arčiau viena kitos;
  • -niekada nedaryti mobilizacijos uždaroje sąn. padėtyje;
  • -neturi skaudėti atliekant sąn. mobilizaciją.
Kontraindikacijos sąn. mobilizacijai:
  1. aktyvios infekcijos ar ligos (tuberkuliozė, osteoporozė, ankilozuojantis spondilitas,
    osteomialitas, osteoartritas, peršalimas su karščiavimu).
  2. nestabilumas, įskaitant raiščio plyšimą.
  3. lūžimai.
  4. nėštumas, ypač paskutinius 2 mėn.
  5. paaugliai ir jaunesni (formuojasi raiščių ir raum. aparatas).
  6. psichologinis skausmas.
  7. traumos.
  8. didelis skausmas ir deformacijos.
  9. didelis raum. jėgos praradimas.
  10. pac. negali atsipalaiduoti.

Kai skausmas nemažėja gydant, palaipsniui blogėja pac. būklė, svorio kritimas iki 6 kg/sav. be dietų. Nuolatinis skausmas, kuris nesumažėja pakeitus padėtį, vėžinių susirgimų istorija šeimoje. Jei abejojate nedarote.
Tags :