Gyvybinė organizmo veikla galima tik kiekvienai
organizmo ląstelei gaunant maisto medžiagų, deguonies, vandens, kitų elementų
ir iš jos pašalinant medžiagų apykaitos produktus. Šią gyvybiškai svarbią
funkciją atlieka širdies ir kraujagyslių sistema, kurios pagrindinis organas
yra širdis.
Sporto medicinos specialistai, vertindami žmonių,
kultivuojančių kūno kultūrą ar sportą, organų ir sistemų funkcinę būklę, beveik
visuomet pirmiausia tiria širdies ir kraujagyslių sistemą. Tai daroma dėl kelių
priežasčių. Pirma, širdies ir kraujagyslių sistema kartu su kvėpavimo
ir kraujo sistemomis aprūpina dirbančius raumenis energetinėmis medžiagomis,
todėl funkcinė jos būklė lemia raumenų sistemos darbingumą. Antra, širdies
ir kraujagyslių sistema, kartu su kitais organais ir sistemomis, išlaiko
organizmo vidinės terpės pastovumą - homeostazę, be kurios organizmas negali
egzistuoti, t. y. leidžia valdyti temperatūrą, pH, osmosinį ir onkotinį slėgį,
jonų sudėtį ir kitus dėl veiklos kintančius rodiklius. Trečia, širdies
ir kraujagyslių sistema jautriausiai reaguoja į visus aplinkos ir vidinės
lerpės kitimus; ji labai jautri ir tam tikriems teigiamiems bei neigiamiems
veiksniams. Ketvirta, širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinė būklė,
rodo, ar galima leisti sportuoti ir kokį parinkti fizinį krūvį.
Gydytojas, treneris ar kūno kultūros mokytojas,
stebėdamas, kaip fiziniai krūviai veikia sportininko organizmą, ir
atsižvelgdamas į širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, tą krūvį gali keisti:
1) jį didinti
arba mažinti;
2) jei būtina, daiyti treniruočių pertraukas;
3) uždrausti sportuoti, jeigu krūviai neatitinka
funkcinės sportininko būklės, yra per dideli ir sukelia patologinių kitimų.