Kvėpavimo sistemos ligos, gairės.
1) Stebėti kvėpavimo pobūdį, skaičiuoti kas 2 val. kvėpavimo dažnį.
2) Pakelti galvūgalį, vartyti ligonį kas 2 val., padėti atkosėti, esant reikalui, skirti deguonies inhaliacijas.
3) Matuoti kraujo įsotinimą dujomis, įvertinti ankstyvus kvėpavimo nepakankamumo požymius (suretėjęs kvėpavimas, nerimas, padažnėjusi širdies veikla, kritęs arterinis kraujo spaudimas).
4) Atkreipti dėmesį, ar ligonis skundžiasi, jog skauda, stebėti veido išraišką bendrąjį diskomfortą.
5) Stebėti ir įvertinti CNS būklę (nerimas, baimė, dezorientacija).
6) Stebėti kūno temperatūrą, arterinį kraujo spaudimą, širdies susitraukimų dažnį kas 4 val.
7) Įvertinti skysčių balansą, galimą dehidrataciją (dėl karščiavimo, prakaitavimo, dusulio). Skysčių skirti 2-3 1 per dieną. Matuoti diurezę.
8) Įvertinti komplikacijas dėl galimo skysčių deficito: pilvo tempimas, paralyžinis ileus (sumažėjusi peristaltika, po valgio prasidedantis vėmimas).
9) Pastebėti kitus komplikacijų požymius: pleuritas, plaučių edema, plaučių abscesas, infekcinis - toksinis šokas, meningitas.
10) Stebėti laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rodiklius: leukocitozė, hematokritas, kraujo prisotinimas deguonimi, EKG.
11) Prisiminti, kad nerimas gali būti kliedesio pradžia alkoholikams arba ankstyvas hipoksinės komos požymis.
12) Laiku ir tiksliai skirti antibiotikų, inhaliacinių broncholilikų, gliukokortikoidų ir kt. Stebėti jų veikimą ir galimą pašalinį poveikį.
13) Skatinti, kad ligonis nuolat didintų fizinį aktyvumą, reguliariai atliktų bendruosius gydomosios ir kvėpavimo gimnastikos pratimus.
14) Papasakoti ligoniui apie rūkymo, įtampos, nuovargio, peršalimo, ekologinio užterštumo neigiamą įtaką, apie lėtinės infekcijos židinių gydymo svarbą.