Slauga sergant išsėtine skleroze
Paciento slaugos poreikis priklauso nuo funkcijos sutrikimo laipsnio ir nuo to, kaip jis sugeba tvarkytis sirgdamas tokia liga. Svarbu, kad pacientas išlaikytų viltį, jog jis priklauso tiems laimingiesiems, kuriuos liga pažeidžia nestipriai. Jei liga vystosi taip, kad ji sukelia sunkesnių fizinių funkcijos sutrikimų, pacientui reikalinga pagalba, atliekant tas funkcijas, kurių jis pats vienas nebeįveikia. Gerai suplanavus ir pritaikius aplinką, pacientas gali gyventi namuose, net jei jam reikalingos pagalbinės priemonės. Žmogui reikia suteikti teisę dalyvauti priimant sprendinus, kiek tik įmanoma. Reikia leisti pacientui išlaikyti savo įpročius, o ne siūlyti pagalbą savo nuožiūra. Svarbu, kad jis būtų aktyvus, kad pats atliktų užduotis ir judėtų be didesnės pagalbos. Tai padeda ligoniui išlaikyti įvaizdį ir savigarbą. Būti aktyviam yra aiškus ligonio poreikis. Nepriklausomybę galima prailginti, jei ligonis gauna reikalingas pagalbines priemones. Kad galėtų laisvai judėti, jam gali būti reikalinga lazda, ramentai vėliau vaikščiojimo stovas. Kai reikia pradėti naudotis invalido vežinėliu, svarbu, kad būtų pašalinti slenksčiai ir kitos klūtys, kad ligonis galėtų judėti po kiek įmanoma didesnį plotą. Jei paciento rankų raumenys silpni, skaitant jam reikalingas skaitymo stovas.
Susižeidimo pavojus. Dėl sensorinių pažeidimų pacientas nejaučia skausmo sužeistose vietose. Jis gali nejusti, jog kuri nors kūno dalis suspausta, jam nėra nemalonu ilgą laiką sėdėti arba gulėti vienoje padėtyje. Dėl viso to ligoniui gali atsirasti pragulų. Pragulų prevencijai: pacientas paverčiamas lovoje nuo šono ant šono kas 2-3 val.; švari, išlyginta patalynė; keisti padėtį vežimėlyje kas 15-20 min.; kontraktūrų prevencijai: sąnarių išlankstymas 1-2 kartus per dieną; galūnių padėties keitimas kas 2-3 val. Dėl sensorinių pažeidimų žmogus turi atsargiai elgtis, pvz. su šiluma arba šalčiu. Jis gali nusideginti arba nušalti kurią nors kūno dalį pats to nejausdamas.
Mitybos sutrikimai. Svarbu išsiaiškinti, ar dėl ligos pacientas nepradėjo netinkamai maitintis. Ligonis gali maisto suvartoti mažiau dėl keleto priežasčių. Gali atsitikti taip, kad ligonis pats nesugeba nusipirkti ar pasigaminti maisto, ar dėl psichinių stresų bei dėl mažesnio veiklos lygio gali kilti apetito problemų. Jei pažeisti burnos bei ryklės raumenys, kramtyti ir ryti maistą gali būti sunku. Daugelį ligonių vargina seilėtekis. Reikia apsaugoti odą aplink burną, patepti kremu ar vazelinu. Daugeliui maistas lengvai pakliūva į kvėpavimo takus. Blogiausiu atveju kyla uždusimo pavojus. Dėl tremoro valgyti ir gerti gali būti sudėtinga. Čia gali pagelbėti sunkesni stalo įrankiai ir specialūs puodeliai. Kitos naudingos pagalbinės priemonės yra papildomas lėkštės kraštas ir guma dengtas jos pagrindas. Apetitą skatinti estetiškai patiekiant maistą. Skirti tinkamą laiką valgymui, sureguliuoti mitybą ( vitaminai, mikroelementai, baltymai, skysčiai). Taip pat į mitybą įtraukti maisto produktus, turinčius skaidulinių medžiagų. Prieš valgymą apžiūrėti burną, jei yra burnos gleivinės uždegimas, gydyti skalaujant ramunėlių, šalavijų, ąžuolo žievės nuovirais. Reikia vengti per daug karšto ar šalto maisto, jei pacientas alergiškas parinkti švelnų, minkštą ir nerūkštų maistą.
Šlapinimosi problemos. Skubaus šlapimo nelaikymo ir įprasto šlapimo nelaikymo atveju pacientą reikia informuoti ir pamokyti, kokiais būdais galima ištuštinti šlapimo pūslę. Visų šių šlapinimosi problemų metu paciento šlapimo pūslėje lieka šlapimo. Tai savaime didina skubos problemą bei kelia didelį infekcijų pavojų. Ir refleksinis ištuštinimas ir švarus pertraukiamas kateterizavimas yra tinkami metodai. Jei tokias tuštinimo procedūras atlikti sunku, pacientui gali padėti pagalbinės priemonės, padedančios surinkti šlapimą. Vyrai gali naudoti įdėklą, absorbuojantį šlapimą arba šlapimo rinkyklę uridon, prijungtą prie maišo. Moterims yra pritaikyta atitinkama sistema kaip uridon, tik ji pritaikyta moters anatomojai. Jei pacientui skiriamas lovos rėžimas, šalia lovos padėti basoną, po kiekvieno šlapimo nesulaikymo apiplauti tarpvietę ir sausai nušluostyti, naudoti apsauginį tepalą odai suminkštinti, naudoti lovos ir drabužių apsaugines priemones (specialios paklodės, higieniniai įklotai, sauskelnės ).
Obstipacija (vidurių užkietėjimas ). Daugelį vargina obstipacija, kylanti dėl mažo aktyvumo. Obstipacijai užkirsti kelią ir ją gydyti reikia daug skaidulų turinčio maisto, jei tik pacientas neturi problemų dėl kramtymo raumenų. Gali tekti naudoti ir vidurius laisvinančias priemones. Svarbiausias tikslas lieka pasirūpinti, kad žarnynas būtų reguliariai ištuštinamas. Jei būtina, be paprastesnių metodų, reikia naudoti mini klizmas arba žvakutes, turinčias vietinį dirginamąjį poveikį.
Regėjimo problemos. Progresuojant ligai, regėjimas gali pamažu silpti, tuomet pacientui reikalingos pagalbinės priemonės, kad jis galėtų skaityti. Yra aparatų, kurie perteikia knygų ir žurnalų raštą į ekraną, kuriame tekstas yra padidintas. Nusilpęs regėjimas didina paciento sunkumus judėti fiziškai. Dėl regėjimo nusilpimo pacientas greitai gali nukristi ir susižeisti. Reikia apsaugoti blogai matantį nuo traumų ir susižalojimų, sudaryti sąlygas, kad jam nereikėtų naudotis dujomis, elektriniais prietaisais, ant grindų neturi mėtytis daiktai, kambariai ir koridoriai neturi būti perkrauti baldais, grindys turi būti sausos ir švarios.
Kvėpavimas. Kai kurie pacientai dėl kvėpavimo takų infekcijų turi dažnai gulėti ligoninėje. Kad sumažėtų rizika, svarbu paaiškinti pacientui, ką jis pats gali padaryti. Kosėjimo pratimai ir gilūs atodūsiai gali būti efektyvi prevencija. Reikalui esant, gali būti reikalingas burnos bei ryklės siurbimas. Ligonis turi vengti kontakto su žmonėmis, sergančiais kvėpavimo takų infekcijomis. Jei pacientas guli lovoje, svarbu jam reguliariai padėti pakeisti padėtį, padėti apsiversti bent kas 2 val., pasodinti lovoje, kad galėtų pavalgyti ir pasėdėti 30 min. po valgio, jei jam to reikia. Suteikti žinių apie neigiamą rūkymo, nuovargio, peršalimo įtaką bei lėtinių infekcijos židinių gydymo svarbą. Taip pat reikia pasirūpinti gera burnos higiena po valgymo ( išskalauti burną, kad neliktų maisto likučių ).
Žodinis bendravimas. Su laiku mažėja daugelio žmonių galimybė šnekėti. Jei pažeidžiamas kalbos centras, gali būti sunku rasti tinkamus žodžius. Svarbu anksti sukurti bendravimo būdą, kuris kiek įmanoma palengvina pacientui bendravimą, kai silpsta gebėjimas kalbėti. Kai kuriems žmonėms kurį laiką gali padėti kompiuterinės pagalbos priemonės. Yra kompiuterių, specialiai pritaikytų žmonėms, turintiems komunikacijos problemų. Gali būti naudojama ir simbolių lenta. Kai ligonis labai nusilpęs, daug bendraujama taip, kad jis reaguoja į posakius bei klausimus. Akių užmerkimas gali reikšti ,,taip‘‘, o akių mirksėjimas ,,ne‘‘. Tą patį gali reikšti ir rankos paspaudimas. Šioje fazėje slaugytojas turi atidžiai stebėti ligonio ženklus. Jį vargina skausmai, rijimo, kramtymo ir kvėpavimo problemos. Apie visa tai jis gali pranešti tik tais keliais jam likusiais bendravimo būdais. Toks bendravimo būdas trunka nemažai laiko, jis reikalauja didelio sugebėjimo įsijausti ir kantrybės iš to, su kuo ligonis bendrauja. Pacientui reikia suteikti pakankamai laiko pakartoti tai, ką jis nori pranešti. Kai kurie žmonės taip nusilpsta, kad jiems tampa sunku naudoti rankas ir plaštakas. Kad jiems liktų nors kokia galimybė bendrauti, svarbu, kad jie turėtų skambutį, sambantį ir nuo silpno paspaudimo. Dėl kylančių bendravimo problemų ligoniui be galo svarbu visą laiką palaikyti kontaktą su tais pačiais slaugytojais ir turėti vieną atsakingąjį. Tai ypač naudinga, kai ligonis nebegali savęs išreikšti nei žodžiu, nei raštu