Klinikiniai, instrumentiniai ir laboratoriniai sportininkų tyrimo metodai.
Sportininkų medicininis tyrimas
pradedamas klinikiniais metodais:
I. Anamnezė, arba apklausa, yra
vienas iš labiausiai medicinoje paplitusių tyrimo metodų. Ji apima visas
žmogaus gyvenimo sritis iki jo kreipimosi į gydytoją. Planingai, kruopščiai ir
detaliai surinkta anamnezė leidžia:
1) Susipažinti su tiriamuoju ir padaryti preliminarią
išvadą apie jo sveikatos būklę bei organizmo funkcinę būklę;
2)
Įvertinti negalavimo ar ligos priežastį, eigą;
3)
Išryškinti pagrindinius ligos simptomus
4)
Išaiškinti nusiskundimų ryšį su vienos ar kitos organų
sistemos veikla;
5)
Ištirti tiesioginį aplinkos poveikį organizmui;
6)
Numatyti tolesnių tyrimų planą.
II. Inspekcija, arba apžiūra,- tai objektyvus tyrimo metodas, kuriuo stengiamasi
išryškinti požymius, padedančius įvertinti organizmo funkcinę būklę ir
sveikatą. Apžiūros kryptingumas ir turinys priklauso ir nuo anamnezės.
Apžiūrint tiriamąjį pirmiausia kreipiamas dėmesys į bendruosius pokyčius (kūno
sandaros, mitybos, odos), o po to detaliai tikrinamos atskiros kūno dalys.
Įvertinama veido išraiška (ji gali parodyti tiriamojo nuotaiką, išgyvenimus),
odos paviršius ir matomų gleivinių spalva (pablyškusi, paraudusi, pamėlusi,
išbėrimai, paburkimai), kūno sandara, poza (aktyvi, pasyvi ar priverstinė),
eisenos ypatumai, prakaitavimas, riebalinio audinio ir raumenyno išsivystymas,
galimos kaulų ir krūtinės ląstos deformacijos, nuovargis pagal išorinius
požymius. Patikrinama burnos ir ryklės gleivinių, tonzilių būklė, liežuvis,
dantys. Per apžiūrą turi būti stengiamasi tiksliai įvertinti visus matomus
pokyčius ir susieti juos su vidaus organų projekcija į kūno paviršių.
III. Palpacija, arba apčiuopa, pagrįsta sudėtingais
tyrėjo rankų odos, raumenų ir sąnarių pojūčiais. Sporto praktikoje ir
medicinoje ji labai dažnai naudojama tiriamojo pulso ir kvėpavimo dažnumui
išmatuoti, širdies tvinksniui įvertinti. Apčiuopiant galima iširti odos
paviršiaus (standumas, drėgnumas, temperatūra ir kt.), limfmazgių, vidaus
sekrecijos liaukų, kaulų, raumenų būklę. Iš apčiuopos galima daryti išvadą apie
tiriamojo reagavimą į prisilietimą ir spaudimą, apie skausmingumą (pagal veido
išraišką ar nusiskundimus spaudžiant), nustatyti skausmingus taškus, jų tikslią
lokalizaciją ir iradiaciją. Be to, ji yra labai vertingas vidaus organų būklės,
ypač virškinimo sistemos, tyrimo būdas. Palpuojant pilvą galima nuspėti vidaus
organų (kepenų, skrandžio ir kt.) padėtį ir dydį, jų santykį su kitais
organais, išsiaiškinti juntamą skausmą skrandžio, žarnyno, kepenų srityje ir
kt.
IV. Perkusija, arba stuksenimas,
yra garsų, atsirandančių stuksenant organą, įvertinimas. Į tiriamą kūno vietą
stuksenama tiesiog pirštu galais arba vienos rankos pirštu per kitos rankos
pirštą. Kadangi ne visi kūnai vienodai virpa, tai stuksenant atsiranda
nevienodas garsas. Žmogaus kūno įvairiose vietose taip pat kyla nevienodi
garsai. Girdėti skardūs (pvz., plaučių, žarnyno, skrandžio srityse) ir dulsūs
garsai (beoriuose organuose- šlaunyje, širdyje, kepenyse). Dėl to, radus duslų
garsą plaučių srityje, galima manyti tos vietos audinį esant sutankėjusį dėl
besiformuojančio patologinio proceso. Pagal garsus galima nustatyti širdies bei
pilvo ertmėse ir kt.
V. Auskultacija, arba klausymas, yra tyrimo metodas
klausant įvairių silpnų garsų, atsirandančių organizme organų veiklos metu.
Klausyti galima:
·
ausimi, tiesiog priglaudus ją prie ligonio kūno
tiriamo organo projekcijoje,
·
specialiu prietaisu stetoskopu- kietu arba
lanksčiu kiauraviduriu vamzdeliu,
·
fonendoskopu- lanksčiu stetoskopu su garsą sustiprinančia
membrana, pritaikytu klausyti abiem ausimis.
Dažniausiai
klausomi širdies tonai ir įvairūs ūžesiai kituose organuose. Sveikų sportininkų
širdies srityje girdimi du tonai, vykstant patologiniams procesams tonai gali
pasikeisti, atsirasti sistoliniai ir diastoliniai ūžesiai. Plaučiuose girdėti
aiškus, vezikulinis kvėpavimo ūžesys. Dėl patologinių procesų jis pakinta,
atsiranda karkalai ir kiti garsai. Auskultuojant galima išgirsti žarnų
peristaltikos garsus. Sporto praktikoje auskultacija dažnai naudojama
arteriniam kraujospūdžiui matuoti.
Instrumentinio tyrimo metu naudojami įvairūs
prietaisai, kurie gali būti paprasti ir sudėtingi.
Prie paprastų prietaisų skiriami: kraujospūdžio matavimo aparatai, spirometrai,
termometrai, dinamometrai, svarstyklės, ūgio matuoklės ir kt.
Sudėtingi yra specialūs prietaisai
atskiroms organizmo sistemoms tirti. Per išplėstinius medicininius tyrimus kūno
kultūros medicinos dispanseriuose sportininkų širdies ir kraujagyslių
veiklai tirti naudojami elektrokardiogramai, polikardiografai,
echokardiografai, fonokardiografai, reopletizmografai ir kt. prietaisai.
Kvėpavimo
sistema tiriama spirografais, dujų analizatoriais, oksihemografais ir kt.,
nervų ir raumenų sistemos- elektroencefalografais, biografais,
chronaksimetrais, miorefleksometrais ir kt. Yra daug įvairių sudėtingų
instrumentinio tyrimo metodų ir visoms kitoms sistemoms įvertinti.
Visiems sportininkams privalomi šie instrumentiniai
tyrimai:
1) arterinio kraujospūdžio matavimas;
2) elektrokardiografija;
3) spirometrija;
4) krūtinės ląstos rentgenoskopija.
Be to, atskirų šakų sportininkų funkcinės
būklės išplėstinių medicininių tyrimų metu rekomenduojama atlikti ir specialius instrumentinius tyrimus:
1) ištirti sportinių žaidimų atstovų regėjimo
lauką;
2) įvertinti dailiojo čiuožimo, gimnastikos,
šuolių į vandenį, šuolis su slidėmis nuo tramplino atstovų vestibiulinio
aparato funkciją;
3) atlikti bokso, visų rūšių šaudymo,
penkiakovės, biatlono sporto šakų atstovų audiometriją;
ištirti sudėtingos technikos sporto šakų
atstovų nervų ir raumenų aparato funkcinę būklę ir atlikti reakciometriją
Laboratoriniai sportininkų tyrimo metodai
Šiandien
nėra nė vienos gydymo profilaktikos įstaigos, kurioje nebūtų medicininės
laboratorijos. Šios laboratorijos gali būti ir siauresnio profilio, pvz., klinikinė
biocheminė, klinikinė imunologinė, klinikinė mikrobiologinė ir kt. Klinikinėse
medicininėse laboratorijose daugiausiai tiriamos įvairios organizmo išskyros
(šlapimas, išmatos, skrepliai ir kt.), punktuotai ir transudatai (kaulų
čiulpai, stuburo smegenų skystis, krūtinplėvės ertmės skystis ir kt.),
skrandžio ir dvylikapirštės žarnos sekrecija, kraujas ir homeostazės sistema.
Populiariausi yra klinikiniai cheminiai ir mikroskopiniai biologinių medžiagų
tyrimo metodai, hematologiniai, klinikiniai biocheminiai, imunologiniai,
mikrobiologiniai ir kt. tyrimo metodai.
Ne visi laboratoriniai tyrimai atliekami per
kiekvieną apsilankymą kūno kultūros medicinos dispanseryje.
Privalomi yra:
1) pilnas kraujo vaizdas;
2) pilnas šlapimo tyrimas;
3) išmatų tyrimas kirmėlių kiaušinėliams rasti.
Kiti tyrimai paskiriami priklausomai nuo
rūpimų klausimų ir medicininių indikacijų. Daugelis yra labai informatyvūs
testuojant fizinį darbingumą, organizmo atsigavimą ir atliekant dažniausiai
prieš krūvį ir po krūvio, ypač visiškai nuvargus.