Viena iš naujausių judesių
valdymo teorijų. Atkreipia dėmesį į kintančios aplinkos įtaką judesių valdymui.
Pagrindinis principas: judesių valdymo mechanizmai yra save valdantys. Lanksti teorija, nes ja remiantis judesiai gali būti valdomi ir be centrinės motorinės programos.
Pagrindinis principas: judesių valdymo mechanizmai yra save valdantys. Lanksti teorija, nes ja remiantis judesiai gali būti valdomi ir be centrinės motorinės programos.
Teorijos trūkumas:
sunku suprasti šią teoriją.
Pritaikymas klinikoje:
norint sėkmingai atlikti judesį, būtina įvertinti dinamines judesio atlikimo
savybes.
Pvz. Dažnai ligonis negali atlikti judesio lėtai, tačiau kai jo prašome tai padaryti rgeitai, judesys atliekamas be klaidų.
Pvz. Dažnai ligonis negali atlikti judesio lėtai, tačiau kai jo prašome tai padaryti rgeitai, judesys atliekamas be klaidų.
Teorijos bruožai:
- 1. Nuo visumos link dalies.
- a) klasikinė teorija – reikia atlikti taip, kad būtų kuo mažiau klaidų;
- b) dabartinė teorija – jei nedarau klaidų, tai ir netobulėju.
- 2. Pats turi ieškoti savo klaidų.