Judėjimo įgūdžiai: tai daugiau ar mažiau sudėtingi įprastiniai, išmokti
judesiai, automatizuoti judėjimo aktai, ištobulinti žmogaus ontogenezėje nuo
individo gimimo iki mirties.
Dinaminis judėjimo stereotipas- tai fiziologinis judėjimo įgūdžių
pagrindas. Jis susiformuoja kartojantis nuoseklių stimulų kompleksui, kurio
kiekvienas elementas sukelia atitinkamą reakciją. Pasikartodamos jaudinimo ir
slopinimo reakcijos automatizuojasi, virsdamos pastovia automatizuota sistema.
Taip atsiranda įpročiai, įgūdžiai ir jų sistemos.
(Mano)
Dinaminis stereotipas
– tam tikra jaudinimo ir slopinimo procesų, vykstančių smegenų pusrutulių
žievėje, seka. Pagal tai formuojasi žmogaus judėjimo įgūdžiai. Žmonių dinaminio
stereotipo
pavyzdžiais gali būti įvairūs judėjimo veiksmai (važiavimas
dviračiu, bėgimas, plaukimas ir kt.),
pastovus dienos režimas bei gyvenimo būdas. Dėl susidariusio
stereotipo labai palengvėja aukštoji
nervinė veikla, nes daugelis sudėtingų ciklinių veiksmų
atliekami automatiškai.
Judėjimo įgūdžių ir dinaminio judėjimo stereotipo
formavimasis svarbus KT. Jie apima kompleksą įvairių komponentų: judėjimo,
eksterorecepcinis, vegetacinis. Kai kurie šių komponentų yra paveldimi
(kraujotakos suaktyvėjimas fizinio krūvio metu). Kiti jų yra įgyti (skirtingų
kvėpavimo tipų valdymas – diafragminis, krūtininis).
Naujų judėjimo įgūdžių ir dinaminių judėjimo
stereotipų formavimasis vyksta anksčiau susiformavusių pagrindu (ėjimo valdymas
(aksomotorinė funkcija) vyksta stovėjimo pagrindu (Statokinetinė reakcija)).
Todėl svarbu gerai žinoti įvairių
motorinių funkcijų vystymąsi žmogaus ontogenezėje. Šį eiliškumą galima
išnaudoti atstatant prarastas funkcijas patologinio proceso metu. Tai leidžia
greičiau atgauti prarastas funkcijas.
Motorinių funkcijų vystymosi eiliškumas:
·
2 mėn. gulėjimas
·
6-7 mėn.
sėdėjimas
·
8-10 mėn.
ropojimas
·
9-10 mėn.
Stovėjimas pasilaikant
·
12-13 mėn.
Nepriklausomas stovėjimas
·
14-18 mėn.
savarankiškas ėjimas
Judėjimo įgūdžiai ir dinaminiai judėjimo stereotipai,
kartą įsisavinti ir užtvirtinti, vyksta pagal programą: tam tikras dirgiklis
pratimo pradžioje veikia kaip šios programos paleidimo mechanizmas, o po to į
veiklą, pagal įsisavintą programą, įsijungia visos savireguliuojančios sistemos
visos grandys, dalyvaujančios judesių valdyme.
KT procedūrų metu dėl naujų dinaminių judėjimo
stereotipų formavimosi ne tik gerėja paciento judėjimo galimybės, bet ir
susikuria nauji kortiko – viscreliniai (tarp
smegenų žievės ir vidaus organų) ryšiai, nauji visceraliniai (vidaus organų)
dinaminiai stereotipai. Organizmas tobulėja funkciškai r struktūriškai, gerėja
jo funkcijų reguliacija, didėja organizmo adaptacinės ir kompensacinės
galimybės.
Judėjimo įgūdžių ir dinaminio judėjimo stereotipo
formavimosi stadijos:
1.
generavimo fazė – apibūdinama plačia dirginimo procesų iradiacija. Šioje fazėje judesiams
trūksta tikslumo, jie nekoordinuoti, juos lydi sinkinezės (valingus judesius lygi
nevalingi judesiai). Šiai fazei būdingas judesių heterochroniškumas
(nesavalaikiškumas, nukrypimas laiko atžvilgiu), nepakankamai suderinta
judėjimo aparato, CNS ir vidaus organų tarpusavio veikla. Greitai išsivysto
nuovargis ir apsauginis slopinimas. Ši fazė būdinga paruošiamajam KT (gydymo
kurso) periodui. Todėl būtinas atsargus fizinių pratimų, dozavimas, griežta KT
procedūrų priežiūra ir nuolatinė atliekamų judesių kontrolė. Žmonėms su
turtinga judesių kultūra ir didelėmis reabilitacinėmis galimybėmis, ši fazė
užtrunka trumpiau.
2.
koncentracijos fazė – apibūdinama dirginimo ir slopinimo procesų
koncentracija. Susiformuoja dinaminis judėjimo stereotipas, tačiau jis labai
labilus, lengvai sugriaunamas, todėl svarbu tęsti KT procedūras. Ši fazė
atitinka pagrindinio KT (gydymo kurso) periodo pirmąją dalį.
3.
automatizacijos fazė – apibūdinama dinaminio judėjimo stereotipo tvirtėjimu
ir stabilizacija, tobulėja judėjimo veikla ir visų judėjimo įgūdžių tarpusavio
sąveika. Ši fazė būdinga pagrindinio KT periodo antrajai pusei ir baigiamajam
periodui. Jo metu judėjimo įgūdis baigiasi programuotai. Judėjimo programos
metu organizmas dirba kaip tobula savireguliuojanti sistema.
KT
procedūrų rezultatas – ligonio
fizinės būklės ir judėjimo funkcijų pagerėjimas. Jis priklauso nuo judamojo
aparato ir nervų sistemos funkcinės būklės, nuo nervų – refleksinių ir
humoralinių reguliacijos mechanizmų bei aprūpinimo sistemų (kvėpavimo, širdies
ir kraujagyslių sistemų) būklės.