Žmogaus organų ir sistemų
funkcinis pajėgumas tiriamas funkciniai mėginiais.
Sporto praktikoje terminą funkciniai mėginiai dažnai bandoma keisti terminu testai, o funkcinė diagnostika vadinama testavimu.
Tačiau testais ir testavimu siekiama išmatuoti tam tikros sportininko savybės išugdymo arba darbingumo lygį. Funkcinės diagnostikos uždaviniai kur kas platesni.
Funkcinė diagnostika organizmo funkcinei būklei tirti naudoja daug įvairių medicininių metodų, tarp jų ir medicininę aparatūrą.
Funkciniais mėginiais ne tik nustatoma sportininko funkcinė būklė, bet ir išryškinami nepastebimi organizmo sistemų ar organų priešpatologiniai ir patologiniai kitimai, jų dydis, atskleidžiamas organizmo adaptacijos mechanizmas pakitusiomis sąlygomis.
Sporto praktikoje terminą funkciniai mėginiai dažnai bandoma keisti terminu testai, o funkcinė diagnostika vadinama testavimu.
Tačiau testais ir testavimu siekiama išmatuoti tam tikros sportininko savybės išugdymo arba darbingumo lygį. Funkcinės diagnostikos uždaviniai kur kas platesni.
Funkcinė diagnostika organizmo funkcinei būklei tirti naudoja daug įvairių medicininių metodų, tarp jų ir medicininę aparatūrą.
Funkciniais mėginiais ne tik nustatoma sportininko funkcinė būklė, bet ir išryškinami nepastebimi organizmo sistemų ar organų priešpatologiniai ir patologiniai kitimai, jų dydis, atskleidžiamas organizmo adaptacijos mechanizmas pakitusiomis sąlygomis.
Funkciniai mėginiai – tai organizmo reakcijos į tam tikrą krūvį,
arba dirgiklį, tyrimas. Funkcinio
mėginio pavadinimą daugeliu atvejų lemia krūvis. Pagal krūvio, arba dirgiklio, pobūdį funkciniai mėginiai gali būti: fizinio krūvio, pakitusios aplinkos, kvėpavimo, įsiręžimo, alimentiniai, farmakologiniai ir kt. dažniausiai naudojami fizinio krūvio funkciniai mėginiai. Jie skirstomi pagal tipą, pobūdį, dozavimą ir intensyvumą.
mėginio pavadinimą daugeliu atvejų lemia krūvis. Pagal krūvio, arba dirgiklio, pobūdį funkciniai mėginiai gali būti: fizinio krūvio, pakitusios aplinkos, kvėpavimo, įsiręžimo, alimentiniai, farmakologiniai ir kt. dažniausiai naudojami fizinio krūvio funkciniai mėginiai. Jie skirstomi pagal tipą, pobūdį, dozavimą ir intensyvumą.
Fizinis krūvis pagal tipą:
- nepertraukiamas vienodo intensyvumo; jo intensyvumas visiems tiriamiesiems vienodas arba priklauso nuo kūno masės, amžiaus, lyties ar fizinio parengtumo.
- nepertraukiamas; jo galingumas didėja tolygiai arba beveik tolygiai.
- laipteliais didėjantis su poilsio pertraukomis po kiekvieno laiptelio
- nepertraukiamas, laipteliais didėjantis, be poilsio pertraukų.
- adekvatus, arba specifinis; tai judesiai ar veiksmai imituojantys konkrečią sporto šaką.
- neadekvatus, arba nespecifinis; būdinga arba nebūdinga visoms sporto šakoms.
- standartizuotas, jei atliktą fizinį krūvį galimą išmatuoti ir dozuoti.(naudojama: laipiojimo ergometrija, veloergometrija, bėgtakis).
- pusiau, arba sąlygiškai, standartizuotą krūvį apibūdina fizinio krūvio trukmė, kartojimų skaičius ir kt.
- nestandartizuotu fiziniu krūviu nustatomas tik atliekamo krūvio pobūdis.
Pagal fizinio krūvio intensyvumą skiriami maksimalūs ir
submaksimalūs fiziniai krūviai.
Funkciniai mėginiai vadinamai kiekybiniais, jei organizmo reakcijos
rodikliai turi skaitinę reikšmę. Jeigu organizmo funkciniai kitimų rezultatai
teikiamo aprašomuoju būdu, mėginiai vadinami kokybiniais.
- vienmomentiniai; kai duodamas vienas krūvis ir nustatoma organizmo reakcija į jį.
- daugiamomenčiai, arba kartotiniai; kai tas pats krūvis kartojamas keletą kartų ir po kiekvieno krūvio tiriami funkciniai rodikliai.
- kombinuotieji, kai krūviai skirtingi, ir po kiekvieno nustatoma, kaip organizmas reaguoja į juos.
Visi funkciniai mėginiai gali
būti skirti:
- atskirų organizmo sistemų būklei vertinti; jų metu apie organizmo reakciją į poveikį sprendžiama iš vienos kurios nors sistemos rodiklių kitimo.
- viso organizmo funkciniai būklei įvertinti; kai organizmo reakciją į poveikį rodo kelių arba daugumos organizmo sistemų rodiklių kitimas.