Reabilitacijos
moksle kūno padėties valdymą apibūdina dvi teorijos:
1. refleksinė – hierarchinė – kuri teigia, kad kūno padėties valdymą lemia
nepriklausomų sensorinių sistemų hierarchiškai organizuoti (nuo apačios į
viršų) refleksai.
2. Sistemų teorija – teigia, kad KPV kyla iš individo sąveikos su
užduotimi ir aplinka.
KPV – tai jį sudaro: orientacija + stabilumas.
Orientacija – tai sugebėjimas išlaikyti atitinkamą santykį tarp
kūno segmentų bei tarp kūno ir aplinkos, kurioje atliekamas veiksmas.
Stabilumas – tai sugebėjimas išlaikyti kūno masės centrą kūno
atramos ploto ribose.
Pusiausvyra
būna: statinė ir dinaminė.
Kūno
atramos ploto ribos gali kisti priklausomai nuo: užduoties, individo
biomechanikos ir aplinkos įvairovės (jos nėra fiksuotos).
KPV reikalingas suvokimas, kitaip sakant
sensorinės informacijos integracija ir veiksmas(-imas) kitaip tariant sugebėjimas
generuoti jėgas KPV.
KPV dalyvauja
tokios sitemos:
- Kaulų-raumenų – sąnarių judesių amplitudė, raumenų savybės, biomechaniai ryšiai
tarp kūno segmentų.
- Nerviniai komponentai – motoriniai procesai, sensoriniai procesai
(regos, vestibulinės), somatosensorinė ir aukštesnio lygio integraciniai
procesai, kurie užtikrina išankstinius ir adaptyvius KPV aspektus.
Sistemų
veikla priklauso nuo: funkcinės užduoties ir nuo aplinkos, kurioje veikla
vykdoma. Kitaip tariant visa tai kuria kiek mums reikės stabilumo ir
orientacijos.
KPV
stovint:
Išlaikyti
kūno masės centrą stabilumo ribose ir vertikalią kūno orientaciją (padėtį).
Stovint
naudojamos tam tikros strategijos (veiksmo planas):
- Motorinė strategija – tam tikrų judesių reikalingų KPV organzavimui.
- Sensorinės strategijos – suvienija sensorinę informaciją (iš regos,
somatosensorinės ir vestibulinės sistemos)
- Sensomotorinės – apjungia ir koordinuoja sensorinius ir motorinius KPV.
Pusiausvyra
ramiai stovint – neutralus kūno dalių
išsidėstymas ir raumenų tonusas.
Laikysena
– sumažina gravitacinių jėgų poveikį ir leidžia kūnui išlaikyti pusiausvyrą
minimaliomis raumenų pastangomis.
Raumenų
tonusas – saugo kūną nuo suglebimo.
Posturalinis
tonusas – padidėjęs raumenų tonusas
antigravitacinuose raumenyse.
!!!
Pusiausvyrai svarbiausi yra liemens ir kojų raumenys.
Toniškai aktyvūs raumenys stovint: soleus, tibialis anterios, vidurinis sėdmens,
tempiamasis plačiosios fascijos raumuo, klubinis juosmens, nugaros tiesiamojo
raumens krūtininė dalis ir pilvo raumenys.
Motorinės
(judesių) strategijos
Jos
dažniausiai naudojamos kai juda atramos plotas, prieš atliekant valingą judesį,
einant – kai ėjimo ciklas staiga pertraukiamas.
Tos
strategijos yra: 1. čiurnos, 2. klubo ir 3. žingsnio. Strategijų ribos
priklauso (kada jos persijungia viena į kitą) nuo atramos ploto ir sveiki
asmenys gali jas greitai keisti.
Svyravimas
pirmyn-atgal:
- Čiurnos
strategija – naudojama, kai
pusiausvyra nestipriai sutrikdoma, o atramos paviršius tvirtas. Grąžinant pusiausvyrą iš pasvirimo
pirmyn eilės tvarka aktyvuojasi: dvilypis (sukelia plantarinę
fleksiją), užpakaliniai šlaunies raumenys (išlaiko klubus ir kelius
ištiestus), paraspinaliniai raumenys. Grąžinant
pusiausvyrą iš pasvirimo atgal eilės tvarką aktyvuojasi: priekinis
blauzdos, keturgalvis ir pilvo raumenys.
- Klubo
strategija – naudojama
atstatyti pusiausvyrai esant didesniems ir greitesniems trigdžiams arba
kai atramos plotas nuolydus arba siauresnis negu pėda. Grąžinant pusiausvyrą iš pasvyrimo
pirmyn eilės tvarka aktyvuojami: pilvo raumenys, keturgalvis raumuo. Grąžinant pusiausvyrą iš pasvirimo
atgal eilės tvarka aktyvuojas: prieštuburiniai raumenys, užpakaliniai
šlaunies reumenys.
- Žingsnio
strategija – naudojama, kai
čiurnos ir klubo strategijoms atkurti nepakanka pusiausvyros atkurti.
Grąžinant
pusiausvyrą iš pasvirimo į šoną pirmiausia vyksta: galvos judesys (priešinga kryptim nei klubas), klubo
(kojos ant kurios pernešamas svoris raumenys: šlaunį atitraukiantys raumenys
(vidurinis sėdmens, tempiamasis plačiosios fascijos) ir kitos kojos – šlaunį
pritraukiantys)), čiurna.
Svyravime į
šalis svarbiausias klubo sąnarys.
Sensoriniai mechanizmai
CNS gauna informaciją iš trijų receptorių grupių: regos (iš jos gauna info apie: galvos
padėtį ir judesius supančių objektų atžvilgiu); somatosensoriniai (gauna info apie: kūno padėtį ir judesį atramos
paviršiaus atžvilgiu) ji labai svarbi, kai atramos plotas: kietas, plokščias ir
horizontalus.; vestibulinės sistemos
(apie galvos padėtį ir judesius gravitacijos ir vidinių jėgų atžvilgiu).
Sensorinės strategijos
Jų
dominavimas priklauso nuo aplinkos sąlygų:
o
Jei stovim ant
tvirto pagrindo KPV vyksta: bendradarbiaujant visoms trims sistemoms
o
Jei atramos
paviršius juda – somatosensorinė informacija
o
Jei atramos
paviršius nuožulnus arba minkštas – svarbiausia regos ir vestibulinės sistemos.
Centrinė
integracija
Smegenėlės
gauna sensorinius impulsus juos lygina, vertina ir nulemia kuri sistema
dominuos KPV.
Išankstinis
kūno padėties valdymas
Prieš
atliekant judesį aktyvuojasi kūną stabilizuojantys raumenys, kad šis neprarastų
pusiausvyros. Tas raumenų aktyvavimas priklauso nuo užduoties sąlygų. Kuo
užduotis labiau sutrigdo pusiausvyrą, tuo ankščiau ir labiau aktyvuojami
raumenys, taip pat nuo atramos ploto, judesio greičio, keliamo svorio, judesio
patirties.