- - atramos ir judėjimo funkcijos sutrikimas;
- - raumenų jėgos ir apimties pokyčiai;
- - sąnarių paslankumo sutrikimai.
Pažeidimas, įskaitant
stuburo smegenų pažeidimo lygį (C, Th, L), bei laipsnį (visiškas, ar dalinis),
apsprendžia taikomos kineziterapijos apimtį.
Kineziterapeurui svarbu teisingai įvertinti ligonio būklę:
Kineziterapeurui svarbu teisingai įvertinti ligonio būklę:
- išlikusius judesius,
- raumenų jėgą,
- raumenų apimties pokyčius,
- sutrikusį jutimą,
- koordinaciją,
- pusiausvyrą,
- sąnarių paslankumą.
Pirmasis
kineziterapeuto susitikimas su ligoniu vyksta palatoje per pirmą reabilitacijos
komandos specialistų pasitarimą.
Gydytojas įvertina paciento funkcinę būklę.
Visi reabilitacinės komandos nariai pateikia savo trumpalaikės ir ilgalaikės reabilitacijos programą, užpildo dokumentaciją.
Kiekvienam ligoniui sudaroma individuali reabilitacijos programa, padedanti pasiekti aukščiausią fizinį pajėgumą. Sudarant teisingą reabilitacijos programą, svarbu teisingai įvertinti paciento būklę
Pagrindiniai darbo principai, kurių laikomasi dirbant su pacientais po stuburo smegenų pažeidimo
Gydytojas įvertina paciento funkcinę būklę.
Visi reabilitacinės komandos nariai pateikia savo trumpalaikės ir ilgalaikės reabilitacijos programą, užpildo dokumentaciją.
Kiekvienam ligoniui sudaroma individuali reabilitacijos programa, padedanti pasiekti aukščiausią fizinį pajėgumą. Sudarant teisingą reabilitacijos programą, svarbu teisingai įvertinti paciento būklę
Pagrindiniai darbo principai, kurių laikomasi dirbant su pacientais po stuburo smegenų pažeidimo
yra šie:
- - taisyklinga paciento padėtis gulint lovoje, sėdint vežimėlyje, kad apsisaugoti nuo pragulų;
- - palaikomas sąnarių judrumas apsaugant juos nuo kontraktūrų ir deformacijų;
- - širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų, ortostatinių reakcijų treniruotė;
- - fiziniai pratimai palaikyti ir didinti išlikusių inervuotų raumenų jėgą;
- - kompensaciškai didinti pečių juostos ir rankų raumenų jėgą;
- - nervų - raumenų propriorecepciją lavinantys pratimai;
- - balansavimo ir koordinacijos pratimai;
- - mobilumas su vežimėliu;
- - vaikščiojimas.
Taisyklinga padėtis
gulint lovoje yra svarbiausias pradinis gydymo etapas. Geriausia, kad pacientai
gulėtų ant specialaus čiužinio nuo pragulų. Didžiausio spaudimo vietoje (kryžkaulio, alkūnkaulio, klubų, kulnų srityje) dedami guminiai ratai arba pagalvės.
- Galūnėms suteikiamos fiziologinės padėtys.
- Pacientai vartomi, kas 3 valandas nuo nugaros ant šono, ant pilvo ir t.t.
- Kitas etapas pasyvi kineziterapija.
- masažas, pasyvūs fiziniai pratimai,
- mechanoterapija.
Tai speciali, dozuota mechaninių ir refleksinių poveikių kūno paviršiui visuma. Jis gali būti atliekamas žmogaus rankomis, tam skirtais aparatais tiesiogiai arba per oro, vandens tarpą.
Masažas gerina trofinius procesus odoje, aktyvina medžiagų apykaitą, intensyvina dujų apykaitą organuose ir audiniuose, gerina kraujo ir limfos apykaitą, didina raumenų elastingumą ir jų kontrakcinę funkciją.
Masažui naudojami įvairūs elektriniai, mechaniniai, hidro, baro ir ultragarsiniai prietaisai. Jų pagalba ligonis gali masažuotis ir pats.
Kita forma - pasyvūs fiziniai pratimai.
- Kineziterapeutas rankomis atlieka ritmingus judesius su ligonio ranka, ar koja.
- Pasyvūs judesiai palaiko gerą raumenų būklę ir fiziologinę sąnarių judesių amplitudę, stimuliuoja kraujotaką.
- Pasyvūs judesiai turėtų būti atliekami reguliariai.
- Šeimos nariai yra mokomi šių pratimų ir turi taikyti juos pacientui grįžus į namus.
- Esant spastiniam paralyžiui pasyvūs judesiai atliekami lėtai, ritmiškai su tempimo pratimų elementais, kad išvengti raumenų tonuso padidėjimo.
- Esant hipotoniniam paralyžiui - vengti sąnario ir raumens pertempimo, atlikti judesį ne didesne negu fiziologinė amplitudė.
- Kai kineziterapeutas atlieka pasyvų judesį, ligonis tuo metu turi atlikti ideomotorinį pratimą (mintyse atlikti tą patį judesį, kurį kineziterapeutas atlieka pasyviai). Tokiu būdu palaikomas periferinių ir centrinių motorinių centrų ryšys, skatinantis aktyvios motorikos atsiradimą.
Dažnai tik atvykus
ligoniui iš neurochirurginio stacionaro sodinant jį lovoje, išpila karštis, prakaitas,
svaigsta galva, atsiranda tachikardija, pacientas gali prarasti sąmonę.
Tai ortostatinės reakcijos.
Todėl, prieš sodindami ligonį, bintuojame jam elastiniu bintu kojas, pakeliame lovos galą 90° kampu, laipsniškai ilginame sėdėjimo laiką nuo 5-30 minučių. Tik po to ligonis sodinamas į vežimėlį.
Tai ortostatinės reakcijos.
Todėl, prieš sodindami ligonį, bintuojame jam elastiniu bintu kojas, pakeliame lovos galą 90° kampu, laipsniškai ilginame sėdėjimo laiką nuo 5-30 minučių. Tik po to ligonis sodinamas į vežimėlį.
Pagrindinis
kineziterapijos tikslas - pasiekti aukščiausią raumenų funkcijos lygį.
Labiau akcentuotini funkciniai pratimai, kurie reikalingi apsitarnaujant savarankiškame gyvenime. Tai dažniausiai pečių lanko (rombinis, trapecinis, deltinis), rankų (dvigalvis, trigalvis raumenys).
Aktyvius fizinius pratimus, kuriuos atlieka pats ligonis priklausomai nuo raumenų jėgos skirstome į palengvintus (sumažinus svorio ir trinties jėgą), laisvus ir pratimus su pasipriešinimu.
Būtinas adekvatus krūvis, poilsio pauzė su pasyvia raumenų relaksacija, teisinga sąnarių padėtis. Atliekant pratimus gali būti naudojamos pagalbinės priemonės (kamuoliai, lazdos, lentos).
Silpnesniems raumenims skiriama raumenų elektrostimuliacija, biomechaninė stimuliacija. Pakankamai sustiprėjus raumenims pradedami pratimai su svoriais. Svarbi vieta tenka fiziniams pratimams vandenyje.
Vandenyje mažėja kūno svoris. Šiomis sąlygomis lengviau judinti sąnarius, lengviau atlikti tokias judėjimo funkcijas kaip stovėjimas, ėjimas. Dėl vandens hidrostatinio spaudimo sunkėja įkvėpimas, lengvėja ir gilėja iškvėpimas. Dėl didesnio vandens tankio didėja sąnarių stabilumas, geresnė pusiausvyra einant. Šiluma mažina skausmą, raumenų dirglumą, spastiškumą. Vanduo gerina ligonio emocinę būseną.
Labiau akcentuotini funkciniai pratimai, kurie reikalingi apsitarnaujant savarankiškame gyvenime. Tai dažniausiai pečių lanko (rombinis, trapecinis, deltinis), rankų (dvigalvis, trigalvis raumenys).
Aktyvius fizinius pratimus, kuriuos atlieka pats ligonis priklausomai nuo raumenų jėgos skirstome į palengvintus (sumažinus svorio ir trinties jėgą), laisvus ir pratimus su pasipriešinimu.
Būtinas adekvatus krūvis, poilsio pauzė su pasyvia raumenų relaksacija, teisinga sąnarių padėtis. Atliekant pratimus gali būti naudojamos pagalbinės priemonės (kamuoliai, lazdos, lentos).
Silpnesniems raumenims skiriama raumenų elektrostimuliacija, biomechaninė stimuliacija. Pakankamai sustiprėjus raumenims pradedami pratimai su svoriais. Svarbi vieta tenka fiziniams pratimams vandenyje.
Vandenyje mažėja kūno svoris. Šiomis sąlygomis lengviau judinti sąnarius, lengviau atlikti tokias judėjimo funkcijas kaip stovėjimas, ėjimas. Dėl vandens hidrostatinio spaudimo sunkėja įkvėpimas, lengvėja ir gilėja iškvėpimas. Dėl didesnio vandens tankio didėja sąnarių stabilumas, geresnė pusiausvyra einant. Šiluma mažina skausmą, raumenų dirglumą, spastiškumą. Vanduo gerina ligonio emocinę būseną.
Kitas žingsnis -
balansavimas.
Proprioreceptinės informacijos stoką paralyžuotuose galūnėse treniruojant pakeičia raumenys su išlikusia inervacija.
Šie pratimai atliekami prieš veidrodį, kad ligonis galėtų stebėti savo laikyseną sėdint, palaipsniui pradedant judinti galvą, pečius, rankas.
Proprioreceptinės informacijos stoką paralyžuotuose galūnėse treniruojant pakeičia raumenys su išlikusia inervacija.
Šie pratimai atliekami prieš veidrodį, kad ligonis galėtų stebėti savo laikyseną sėdint, palaipsniui pradedant judinti galvą, pečius, rankas.
Sustiprėjus rankų
raumenims ir pagerėjus balansavimui, ligonis mokomas gulint pasiversti ant
šono, pilvo, atsisėsti, atsiklaupti ir ropoti keturiomis (paraplegikams). Šie
pratimai ligoniui būtini tam, kad jis galėtų savarankiškai judėti lovoje,
apsirengti.
Ligonis mokomas
važiuoti vežimėliu lyguma, per slenksčius, įkalnėn, laiptais aukštyn ir žemyn,
išlipti iš vežimėlio ant žemės ir įlipti į jį, saugiai apvirsti su vežimėliu,
arba išvirsti iš jo. Vaikščiojantys su lazdomis ligoniai mokomi griūti
neužsigaunant ir atsistoti.
Kiekvieno ligonio, patyrusio nugaros smegenų pažeidimą, pagrindinis tikslas - vėl pradėti vaikščioti.
Tai gali pasiekti tetraplegikas su nevisiškų pažeidimu arba paraplegikas net su visišku pažeidimu, ilgai treniruodamiesi ir naudodami įvairias lazdas, ramentus, vaikščiojimo rėmus, ortopedinius įtvarus.
Pradedame nuo stovėjimo ir vaikščiojimo prie lygiagrečių.
Labai svarbu parinkti tinkamą lygiagrečių aukštį, taisyklingą ligonio laikyseną stovint.
Vėliau mokoma vaikščioti su judančia atrama, vaikščioti su rėmu, lazdomis ir be jų.
Ligoniai, kurių kojos paralyžuotos, gali vaikščioti naudodami kelių ir pėdų ortopedinius fiksatorius, arba aukštus ortezinius įtvarus. Tačiau tikslas vaikščioti turi būti realus ir neužgožti kitų nemažiau svarbių tikslų siekiant judėti. Tai gali būti ir judėjimas vežimėliu.
Kiekvieno ligonio, patyrusio nugaros smegenų pažeidimą, pagrindinis tikslas - vėl pradėti vaikščioti.
Tai gali pasiekti tetraplegikas su nevisiškų pažeidimu arba paraplegikas net su visišku pažeidimu, ilgai treniruodamiesi ir naudodami įvairias lazdas, ramentus, vaikščiojimo rėmus, ortopedinius įtvarus.
Pradedame nuo stovėjimo ir vaikščiojimo prie lygiagrečių.
Labai svarbu parinkti tinkamą lygiagrečių aukštį, taisyklingą ligonio laikyseną stovint.
Vėliau mokoma vaikščioti su judančia atrama, vaikščioti su rėmu, lazdomis ir be jų.
Ligoniai, kurių kojos paralyžuotos, gali vaikščioti naudodami kelių ir pėdų ortopedinius fiksatorius, arba aukštus ortezinius įtvarus. Tačiau tikslas vaikščioti turi būti realus ir neužgožti kitų nemažiau svarbių tikslų siekiant judėti. Tai gali būti ir judėjimas vežimėliu.
8.1 lentelė.
Kineziterapijos ypatumai esant pažeistam stuburui ir nugaros smegenims
(Epifanov V., 2001)
Gydymo uždaviniai
|
Kineziterapijos
priemonės
|
|||
1. Širdies
kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos funkcijos gerinimas
|
Statiniai kvėpavimo pratimai (dozuotas pasipriešinimas sutelkiamas
krūtinės, viršutinėje pilvo
dalyse, pučiant guminius
žaisliukus, kamuolius)
Atliekama priekinės
ir šoninės krūtinės ląstos dalies vibracija Dinaminiai kvėpavimo pratimai
Pasyvūs ir aktyvūs
su pagalba pratimai galūnėms, vertimasis (su pagalba
ir aktyviai) Pratimai sveikoms raumenų grupėms
|
|||
2. Raumenų jėgos
didinimas
|
Aktyvi mankšta: pratimai palengvintomis sąlygomis (pakabinus galūnę,
horizontalioje plokštumoje,
vandenyje), nugalint
pasipriešinimą (galūnės svorio, išorinio
|
|||
pasipriešinimo,
antagonistų pasipriešinimas, su pasunkinimu), mažos
ekspozicijos raumenų izometrinis įtempimas, refleksinė mankšta naudojant natūralias sinkinezes
|
||||
3. Raumenų
atrofijos, kontrakturų ir deformacijų profilaktika ir gydymas
|
Bendras ir specialus
masažas Pasyvūs judesiai Aktyvus spastiškų raumenų atpalaidavimas
Antisinkineziniai pratimai Ideomotoriniai pratimai Gydymas padėtimi
Ortopedinė profilaktika
|
|||
4. Judesio koordinacijos atsatymas ir kompensacija
|
Vestibulinė mankšta
Pratimai, lavinantys judesio tikslumą ir miklumą Pusiausvyrą lavinantys pratimai įvairiose pradinėse padėtyse
|
|||
5. Judėjimo Įgūdžių atsastymas ir kompensacija
|
Lavinti atramą ant
apatinių galūnių Pratimai stiprinantys pėdos raumenis ir raiščius,
atkuriantys pėdos rezorsinę funkciją Pratimai lavinantys orientaciją erdvėje
Pratimai padedantys įsisavinti judėjimo koordinaciją (ėjimo seką ir
kinematiką) Pratimai atliekami įvairiose pradinėse padėtyse (gulint, stovint
ant keturių, ant kelių, stovint) Nepažeistų raumenų treniravimas Mokyti pacientą judėjimo su
maniežu, ramentais, lazdele, savarankiškai
|
|||
6. Lavinti apsitarnavimo
įgūdžius
|
Ergoterapija
(naudojami horizontalūs ir buitiniai stendai, mokoma
naudotis stalo įrankiais, apsirengti, prižiūrėti gėles)
|
|||
7. Darbinių įgūdžių mokymas
|
Ergoterapija (smulkių detalių rinkimas, siuvinėjimas, mezgimas, piešimas, medžio drožinėjimas)
|
|||
8. Vertikalizacija
|
Esant kaklinės stuburo
dalies pažeidimui atliekama
pasyvi vertikalizacija pradedant nuo 30° ir sekant arterinį kraujo spaudimą
ir širdies susitraukimo dažnį. Esant juosmeninės dalies pažeidimui vertikalizuojama praėjus 2 mėnesiams po
traumos/operacijos. Prieš
vertikalizacija užsakomi individualūs ortopedijos gaminiai. Po
traumos ar operacijos juosmeninėje dalyje pacientas sodinamas po 3 -4 mėnesių
|
|||
8. 2 lentelė. Fizinių
pratimų pobūdis atsižvelgiant į judėjimo pokyčius (Epifanov V., 2001)
Pratimų rūšis
|
Vangumas
|
Spastika
|
1. Impulsų siuntimas
|
būtinas
|
nebūtinas
|
2. Masažas
|
gilus
|
paviršinis
|
3. Pratimai izoliuotiems pareziniams raumenims
|
netikslingi
|
labai svarbūs
|
4. Kova
su padidėjusiu refleksiniu
jaudinimu
|
nereikalinga
|
būtina
|
5. Pratimai, tolinantys raumenų tvirtinimosi taškus
|
kontraindikuotini
|
indikuotini
|
6. Jėgos pratimai
|
būtini
|
kontraindikuotini
|
7. Gydymas padėtimi
|
būtinas
|
būtinas
|
8. Judesiai vandenyje
|
indikuotini
|
labai svarbus
|
9. Atraminės funkcijos vystymas
|
būtinas
|
būtinas
|
10. Pratimai, artinantys raumenų tvirtinimosi
taškus
|
indikuotini
|
kotraindikuotini
|