Vaisiaus tyrimai neštumo metu

Vaisiaus būklės tyrimai 
Vaisiaus širdies tonų išklausymas (auskultacija) – pats paprasčiausias ir greičiausias 

 metodas vaisiaus būklei įvertinti. Išklausoma akušeriniu stetoskopu. Normaliai vaisiaus širdies tonai yra 110-150 kartų per minutę dažnio.

Kardiotokografija (KTG) – tai vaisiaus širdies plakimo ir gimdos susitraukimų registravimas specialiu aparatu – kardiotokografu (gr. kardia – širdis, tokos - gimdymas). 
Ultragarso daviklis dedamas ant motinos pilvo ir užrašoma speciali kreivė, parodanti vaisiaus širdies susitraukimų dažnį. 
Šioje kreivėje registruojami ir vertinami vaisiaus širdies plakimo ritmo kitimai, jų sąsaja su sąrėmiais bei vaisiaus judesiais. 
Pagrindinis šio tyrimo tikslas – kuo anksčiau diagnozuoti, kad vaisiui trūksta deguonies (t.y. vaisiaus hipoksiją). Vaisiaus širdies plakimo dažnis ilgam padidėja (širdis plaka dažniau), kai ima trūkti deguonies, o suretėja – kai dėl deguonies trūkumo pažeidžiamas širdies raumuo. 

Gali būti vidutinės trukmės vaisiaus širdies plakimo dažnio pokyčiai – akceleracijos (padažnėjimas) ir deceleracijos (suretėjimas). Šie pokyčiai gali būti susiję su vaisiaus judesiais, gali pasireikšti dėl išorinių dirgiklių arba būti susiję su sąrėmiais. 

Dažniausiai tai normalūs širdies ritmo pokyčiai, tačiau kartais gali rodyti deguonies trūkumą. Kardiotokograma 10-30 minučių rašoma pusiau sėdinčiai arba pusiau ant kairiojo šono gulinčiai nėščiajai. Per tą laiką vaisius turi sujudėti ne mažiau kaip 2 kartus. Kardiotokograma vertinama balais. Jei ji normali, ambulatoriškai kartojama 1-2 kartus per savaitę (dažniausiai nuo 32 nėštumo savaitės), ligoninėje – 1 kartą per dieną.

Specialieji instrumentiniai tyrimai
Jie atliekami ne visoms nėščiosioms, o tik tuomet, kai įtariami nėštumo ar vaisiaus vystymosi sutrikimai.
Amniocentezė atliekama 14-18-ąją nėštumo savaitę. Amniocentezė naudojama kūdikio apsigimimams, paveldimoms ligoms nustatyti. Tiriami vaisiaus vandenys. Šis tyrimas atliekamas ne visoms, nes yra pavojus, kad viena iš šimto moterų gali persileisti. Tyrimas atliekamas, jei:
Iš pradžių atliekamas ultragarso tyrimas kūdikio ir placentos padėčiai nustatyti. Tuščiavidurė adata įsmeigiama į gimdą pro pilvo sienelę ir ištraukiama šiek tiek skysčio, supančio vaisių (vaisiaus vandenų). Skystyje yra jo ląstelių, kurios tiriamos dėl galimų apsigimimų. Tyrimo rezultatai gaunami po trijų savaičių.

Choriono gaurelių biopsija atliekama 10-12-ąją nėštumo savaitę. Kai kurias įgimtas ydas galima nustatyti paėmus mažą placentos ataugėlių audinio gabalėlį. Mėginį galima paimti arba per gimdos angą arba įsmeigiant adatą tiesiai į gimdą per pilvo sienelę – tai daroma pagal ultragarso duodamą vaizdą ekrane. Šis tyrimas toks pat rizikingas kaip ir amniocentezė.
Prireikus gali būti punktuojama virkštelė, paimama vaisiaus kraujo tyrimams.

Amnioskopija. Tai vaisiaus vandenų apžiūrėjimas pro gimdos kaklelio kanalą. Ji atliekama nėštumo pabaigoje ar gimdymo metu. Šio tyrimo tikslas – nustatyti, ar vaisiui netrūksta deguonies. Jei vaisiaus būklė gera, vandenys būna skaidrūs, bespalviai. Trūkstant deguonies, suaktyvinama vaisiaus žarnyno veikla, ir žarnų turinys (mekonijus) patenka į vaisiaus vandenis, kurie nusidažo žalsvai.
Vaisiaus būklė tiriama viso nėštumo metu, tačiau ypač svarbu ją sekti gimdymo laikotarpiu.
*  nėščioji vyresnė kaip 37 metų, nes tada didesnė apsigimimų tikimybė;
*  giminėje yra paveldimų ligų;
*  nustatytas padidejęs alfa fetoproteino (AFP) kiekis.