Dujų difuzijos ir kraujo įsotinimas deguonimi tyrimas ir vertinimas.

 Dujų difuzijos ir kraujo įsotinimas deguonimi tyrimas ir vertinimas.
Išorinio kvėpavimo funkcijų tyrimą papildė oksihemometrijos metodas. Juo galima stebėti kraujo prisisotinimo deguonimi pakitimus gyvame organizme. Pagrindinis išorinio kvėpavimo uždavinys yra palaikyti normalų arterinio kraujo prisotinimą deguonimi. Šimtaprocentinis kraujo prisotinimas deguonimi įmanomas tik kvėpuojant grynu deguonimi. Pradėjus po to kvėpuoti atmosferos oru, vidutiniškai per 2 min. 24 s deguonies kiekis pasidaro toks kaip ir prieš tai, kuris sveikiems asmenims esti nuo 96 iki 98%. 
Kylant į aukštumas, deguonies kiekis kraujyje mažėja; jo gali sumažėti ir dėl išorinio kvėpavimo ar kraujo apytakos sistemos funkcijos nepakankamumo.
Kraujo oksigenacijos kitimai stebimi aparatais (oksihemometrais), parodančiais oksigenacijos laipsnį arba užrašančiais oksigenacijos pakitimus (oksihemografais). Šie aparatai spalvoms jautriais fotoelementais fiksuoja kraujo spalvos pasikeitimus, pagal tai nustatomas deguonies kiekis kraujyje. Kuo kraujyje daugiau deguonies, tuo jis raudonesnis.
Kraujo oksigenacija kinta dėl įvairių priežasčių: kvėpuojant įvairios koncentracijos oro mišiniais, keičiant slėgimą barokameroje, didinant fizinį krūvi ir kt. Tačiau labiausiai paplitęs ir pats nesudėtingiausias jos tyrimas – kvėpavimo sulaikymas. Visi žmonės nekvėpavę išbūna nevienodai. Tiriant šį procesą oksihemografu, matoma, kad sulaikius kvėpavimą, iš karto deguonies koncentracija kraujyje nepasikeičia. Tik kai jau darosi sunku išbūti nekvėpavus, deguonies kiekis kraujyje sumažėja. Pradėjus giliai kvėpuoti, deguonies kiekis sunormalėja. Ne iš karto po įkvėpimo deguonies kiekis grįžta į normą. Pačioje kvėpavimo pradžioje deguonies dar kurį laiką mažėja ir tik po kelių sekundžių jo padaugėja.
Organizmo funkcinę būklę galima įvertinti pagal deguonies koncentracijos kraujyje sunormalėjimo greitį. Deguonies atsistatymas skirstomas į lėtą ir greitą. Gerai treniruotų sportininkų deguonies koncentracija sunormalėja gana greitai – per 1-2 minutes.

Kvėpavimo sulaikymo mėginiai:

  1. Štangės mėginys – kvėpavimo sulaikymas įkvėpus. Tiriamasis stovėdamas maksimaliai įkvėpia, maksimaliai iškvėpia ir vėl įkvėpia 80-90% maksimalaus įkvėpimo pajėgumo ir sulaiko kvėpavimą tol, kol gali. Norma netreniruotiems asmenims – 40-50 s, treniruotiems – daugiau kaip 1 min.
  2. Genči mėginyskvėpavimo sulaikymas iškvėpus. Norma netreniruotiems asmenims – 20-30 s, treniruotiems –30-60 s.