Elektroencefalografija ir jos svarba sporto medicinai.
CNS f-cinei būklei įvertinti
medicinoje naudojamas ir ELEKTROENCEFALOGRAFIJOS metodas.
(EEG) – tai galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės bioelektrinių srovių
registravimas. Sportininkų elektroencefalogramos priklauso nuo jų treniruotumo.
Individualiai tiriant galvos smegenų biosroves ramybės būsenoje ir po fizinio
krūvio, išaiškinta, kad, kuo didesnis treniruotumas, tuo ryškesnė
aferentinė impulsacijos ekonomija ir stipresnis
galvos smegenų didžiųjų pusrytulių centrų tarpusavio ryšys.
Įvertinant
CNS būklę elektroencefalografijos metodu nustatomas šviesos blyksnių
susiliejimo kritinis slenkstis, arba
ritmų suvokimo reakcija. Pamažėle didinant dažnį, kol galvos smegenys reaguoja
į signalą, elektroencefalogramoje matyti biosrovių ritmo pokyčiai, o kai
tiriamasis nebeskiria dirgiklio dažnio – biosrovių ritmo pokyčių nebenustatoma.
Tas dirgiklio dažnis, kuris nebesukelia elektroencefalogramos biosrovių
pokyčių, vadinamos šviesos blyksnių susiliejimo kritiniu slenksčiu. Kai CNS f-
cinė būklė gera, šviesos blyksnių susiliejimo kritinis slenkstis siekia 18 – 24
Hz, kai patenkinama – iki 16 – 20 H.kai bloga 12-14 Hh. Kuo geresnė CNS f-cinė
būklė tuo didesnio dažnio suvokiami ritmai. Pervargus arba persitreniravus ritmų
suvokimas beveik išnyksta.
(EEG)
leidžia įvertinti CNS atsparumą hipokcijai, kuri dažnai atsiranda
dėl didelių fizinių krūvių. (EEG) vertė
išryškėja atliekant nuodugnesnius CNS tyrimus, kai sportininko nusiskundimai
yra neurologinio pobūdžio.