Elektrokardiografinis sportininko širdies pagrindinių funkcijų tyrimas.
Visus normalios ir
pažeistos širdies automatizmo, dirglumo ir laidumo funkcijų ypatumus rodo
širdies veiklos metu susidarančios veikimo biosrovės, t.y. potencialų skirtumai
tarp sudirgintų (sujaudintų) ir ramybės būklės raumens skaidulų Širdies raumens
veikimo biosrovės užrašomos specialiu aparatu - elektrokardiografu,
kuris biosroves sustiprina ir užrašo grafinį jų vaizdą. Elektrokardiografu
užrašyta kreivė vadinama elektrokardiograma (EKG).
Elektrokardiograma išryškina visas širdies raumens savybes, išskyrus
susitraukiamumą (kontraktiliškumą), nes šis yra susijęs su širdies veiklos
mechanika.
Žmogaus širdies EKG
užrašoma netiesioginiu būdu, prijungiant elektrodus tam tikrose kūno vietose,
kurios geriausiai atspindi širdies veikimo potencialus.
Sporto medicina
vartoja 12 derivacijų (nuvedimų), kurias galima suskirstyti į tris grupes:
1)
Trys standartinės, arba klasikinės, kojų ir rankų
derivacijos, pasiūlytos Einthoveno.
2)
Trys sustiprintos vienapolinės galūnių derivacijos,
pasiūlytos Goldbergerio.
3)
Šešios krūtinines derivacijos, pasiūlytos Wilsono.
Elektrokardiogramą sudaro penki
ryškus (P,Q, R, S, T) ir vienas neryškus (U) danteliai, esantys aukščiau
ar žemiau izoelektrinės linijos. Izoelektrinė linija - širdies raumens poilsio
linija, danteliai, einantys į viršų nuo izolinijos, vadinami teigiamaisiais, o
žemyn - neigiamaisiais.