Kvėpavimo funkciniai mėginiai


Sportininkų kvėpavimo funkcija tiriama taikant klinikinius, instrumentinius ir laboratorinius metodus, taip pat atliekant funkcinius mėginius. GPT – tai oro kiekis, kurį žmogus po maksimalaus įkvėpimo gali iškvėpti. GPT sudaro: kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimo tūris, rezervinis iškvėpimo tūris. GPT matuojama spirometru. Normalus GPT moterų – 2,5-4l, vyrų – 3,5-5l.

Bronchų pralaidumo tyrimas. Bronchų pralaidumą galima įvertinti išmatavus forsuotą GPT, atlikus
Tifno mėginį ir nustačius įkvėpimo bei iškvėpimo pajėgumą.

Forsuotas GPT mėginys. Forsuotoji GPT nustatoma kaip ir GPT įprastomis sąlygomis, tik tiriamasis po maksimalaus įkvėpimo maksimaliai greitai ir visiškai iškvėpia. Tada forsuotoji GPT palyginama su faktine. Normoje forsuotoji GPT yra 200-300ml mažesnė už faktinę. Jei skirtumas didėja, bronchų pralaidumas blogėja.

Tifno mėginys. Atliekamas panašiai kaip ir forsuotas GPT, tik matuojamas maksimaliai geritai ir visiškai iškvėptas per 1, 2 ir 3 s oro tūris. Per pirmą sekundę normoje iškvėpiama apie 70 proc. GPT. Jei mažiau – blogėja bronchų pralaidumas.

Įkvėpimo ir iškvėpimo pajėgumą  apibūdina maksimalus oro tūrio greitis įkvėpiant ir iškvėpiant. Nustatoma pneumotachometru. Kai pneumotachometro padėtis „iškvėpimas“ tiriamasis giliai įkvėpia, apžioja daviklio antgalį ir maksimaliai gretai ir visiškai iškvėpia, tai  atitinka iškvėpimo pajėgumą. Kai nustatyta „įkvėpimas“ tiriamasis maksimaliai iškvėpia orą, apžioja antgalį ir maksimaliai greitai ir visiškai įkvėpia, tai įkvėpimo pajėgumas. Įkvėpimo pajėgumas yra lygus iškvėpimo pajėgumui ar šiek tiek jį viršija. Moterų – 4-6l/sek., vyrų – 5-8l/sek.

Kvėpavimo raumenų jėga tiriama pneumotonometru. Tiriamasis apžioja daviklio antgalį ir stipriai iškvėpia.  Normali įkvėpimo raumenų jėga apie 50-60, iškvėpimo – apie 80-150mmHg.
Kvėpavimo raumenų pajėgumą galima įvertinti funkciniais mėginiais, kurių pagrindą sudaro GPT matavimas.

Rozentalio mėginys arba spirometrinė kreivė. Mėginys atliekamas tiriamajam kas 15 s penkis kartus matuojant GPT. Toks daugkartinis matavimas sudaro tam tikrą krūvį, dėl kurio nuvargsta kvėpavimo raumenys ir pakinta GPT. Jei GPT didėja tai kvėpavimo raumenų pajėgumas vertinamas gerai, jei nekinta – patenkinamai, jei mažėja – nepatenkinamai.

Dinaminės spirometrijos mėginys. Nustačius ramybės GPT atliekamas fizinis krūvis: tiriamasis 3 min. bėga vietoje 180 žingsnių per minutę greičiu, keldamas kojas stačiu kampu. Tuoj po krūvio nustatoma GPT ir palyginama su ramybės GPT. Pakitimai nustatomi jei skiriasi daugiau nei 200 ml. jei GPT fizinio krūvio metu didėja kvėpavimo raumenų funkcinis pajėgumas geras, jei nekinta – patenkinamas, jei mažėja – blogas.

Pagrindinis kvėpavimo funkcijos uždavinys yra laiku ir pakankamai aprūpinti organizmo ląsteles ir audinius deguonimi, o iš jų pašalinti anglies dioksidą. Šį vyksmą sąlygiškai galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:

1. Išorinis kvėpavimas vyksta plaučiuose iš aplinkos O2 patenka į kraują, iš kraujo į aplinką pašalinamas CO2. Išorinį kvėpavimą galima padalyti į du etapus. Pirmasis etapas - alveolinis ir difuzinis
2. Dujų pernešimas krauju iš plaučių į audinius ir atgal.

3. Vidinis, arba autliniiį, kvėpavimas, kurio metu audiniai iš krauju pasiima O2 ir jį vartoja energijai gaminti, o į kraują išskiria apykaitos produktus, daugiausiai CO2.